Kodėl žmonės pradeda rūkyti ir kas padėtų lengviau atsikratyti šio įpročio arba rūkymo priklausomybės?
Pradžioje siekiama socialinės naudos
Psichologė, „Šaukštas proto“ įkūrėja Monika Kuzminskaitė sako, kad pradedant rūkyti labai svarbūs socialiniai, kultūriniai veiksniai ir noras pritapti aplinkoje.
Darbe, jeigu komandoje esama daugiau rūkančių ir klausimus įprasta spręsti rūkykloje, griebtis cigaretės gali paskatinti siekimas nepraleisti svarbių dalykų ir dalyvauti priimant sprendimus.
„Vienu metu komandoje buvome penkiese. Trys iš mūsų eidavo parūkyti, o mes dviese likdavome nerūkančios. Visi klausimai, projektai ir jų įgyvendinimo prioritetai būdavo sprendžiami rūkant. Tie trys grįždavo ir sėsdavo dirbti, o mes likdavome nuošalyje“, — prisimena M. Kuzminskaitė.
Vaikai gali pradėti rūkyti ne tik dėl noro pritapti prie kompanijos, bet ir norėdami pasirodyti didesni, netgi kopijuodami suaugusiųjų elgesį.
„Būtent socialiniai ir kultūriniai veiksniai yra pirminės priežastys, dėl ko žmonės pradeda rūkyti. Nebūna taip, kad iš pat pradžių malonu atsikėlus ryte mėgautis kava su cigarete — pradžioje rūkoma siekiant gauti, pavadinkime, socialinės naudos, — pažymi psichologė. — Tuo laiku ir formuojasi fizinė priklausomybė bei įprotis, ir fizinė rūkymo priklausomybė formuojasi netgi greičiau nei įprotis.“
Pakilimus lydi duobės
Rūkymas sukelia tokį pat jėgų ir energijos antplūdį kaip ir kava, energiniai gėrimai ar saldumynai. Kuriam laikui randasi daugiau jėgų, atrodo, kad reikalai pagerėja, tačiau tokius pakilimus visada lydi duobės ir nuovargis.
„Energijos negali atsirasti iš niekur. Rūkant ta energija tiesiog, vaizdžiai šnekant, sustumiama į vieną vietą, o kitoje atsiveria duobė. Ir kai ištinka tokia energijos duobė, neretas rūkalius vėl eina parūkyti, kad išgautų dar vieną energijos pliūpsnį. Taip cigaretė po cigaretės galima prieiti prie itin gilios duobės, kuri pasireiškia kaip nuolatinis nuovargis, nerimas ir nemiga. Juk iš esmės energija nepasigamina, žmogus tik visą laiką save spaudžia“, — kalba M. Kuzminskaitė.
Laikas, per kurį žmogus tampa priklausomas nuo rūkymo, labai individualus. Pasak M. Kuzminskaitės, nėra taip, kad tik pagalvoji apie cigaretę ir jau turi priklausomybę. Jeigu žmogus parūko tik per šventes, jis tikrai nėra priklausomas.
Tarp patarimų metant rūkyti — vengti trigerio ir nepalikti erdvės „demonams“
Kai kurie žmonės sako šiaip nerūkantys, tik gerdami kavą, kompanijoje ar vakare prie taurės vyno. M. Kuzminskaitės manymu, norintiems mesti rūkyti pagelbėtų vengimas trigerio, arba tos veiklos, kurią darant būna malonu rūkyti.
„Aš darau, kaip visada, ir tai baigsis gerai“ , tarsi sako mūsų pasąmonė. Tačiau jeigu, nustojus daryti „kaip visada“, nesibaigtų „gerai“, veiksmuose atsirastų daugiau sąmoningo elgesio. Pasikartojantį elgesį galima palyginti su pramintu keliu. Kad kelias būtų nepramintas, kad nesinorėtų juo vaikščioti, pirmiausia reikia nustoti juo vaikščioti. Didžioji paslaptis — kaip padėti sau nepasukti, nes įprastu keliu vaikščioti yra lengva“, — sako M. Kuzminskaitė.
Mesti rūkyti galima dviem būdais — iš karto arba palaipsniui, sistemingai mažinant surūkomų cigarečių arba pereinant prie alternatyvių bedūmių tabako gaminių, kurie yra mažiau kenksminga alternatyva negalint iškart mesti rūkyti įprastas cigaretes, ir idealiu atveju palaipsniui mažinant nikotino koncentraciją. Vieniems žmonių tipams labiau tinka vienas metodas, kitiems kitas.
„Vieni sako, kad negali mesti palaipsniui, o kiti negali toleruoti pernelyg didelės įtampos metant rūkyti iš karto, jiems labiau tinka nuo rūkymo pereiti prie bedūmių tabako produktų ar palaipsniui mažinti surūkomų cigarečių skaičių. Tai irgi gali sukelti diskomfortą, bet ne tokį didelį, kad neįstengtų įveikti“, — kalba M. Kuzminskaitė.
Priimti sprendimą mesti rūkyti iš karto lengva, tačiau kur kas sunkiau save kontroliuoti, atsilaikyti prieš pagundas nueiti jau pramintu keliu. Čia galėtų pagelbėti kiti užsiėmimai, kurie užimtų rūkymo vietą.
„Palikus vakuumą, jame veisiasi „demonai“. Elgesį, kuris sukelia malonumą, reikia keisti kita malonia veikla, idealiu atveju tokia, kuri stimuliuoja tuos pačius jautrius taškus kaip ir cigaretė — pirštus ir lūpas. Pokalbiai, meditacija, galima imtis netgi mezgimo, kuris malšina stresą ir „įdarbina“ pirštus“, — sako M. Kuzminskaitė.
Komentuoti