Renginio dalyviai turėjo progą susipažinti su dvaro istorija, kurią teatralizuotai pristatė Lietuvos liaudies muziejaus teatro trupė, taip pat išklausyti projekto partnerių institucijos „The University College for Green Development“ atstovo Rhyso Evanso paskaitą apie bendruomenių vystymą ir kultūros paveldą bei doc. dr. Dalios Puodžiukienės pranešimą „Medinės dvarų sodybos: tradicijų ir naujovių sąveika“.
Lietuvos liaudies buities muziejuje esantis realus Aristavėlės dvaras netrukus taps mobilus – palapinės-kupolo pavidalu jis aplankys dešimt Lietuvos pakraščiuose esančių regionų ir dvi lietuvių bendruomenes Norvegijoje. Kupole sukonstruoti įrenginiai ir interaktyvios priemonės, pasitelkus lytėjimo, klausos, uoslės, skonio ir regos pojūčius, leis lankytojui pasijusti lyg būtų tikrame dvare.
Pažinti dvarų kultūrą
Projekto tikslas – socialinės ir ekonominės plėtros stiprinimas per bendradarbiavimą kultūros srityje, kultūrinį verslumą ir kultūros paveldo valdymą.
Pasitelkiant tarpsektorinį bendradarbiavimą bus sudarytos sąlygos kultūros atskirtyje esančiai visuomenės daliai, nepriklausomai nuo patirties, socialinės padėties ar gyvenamosios vietos, pažinti dvarų kultūrą, medinio kultūros paveldo spalviškumą ir jo estetinius principus, suteikiant galimybę semtis žinių iš profesionalų bei ekspertų. Dvaro istoriniai, kultūriniai, meniniai, kulinariniai ir kiti ištekliai pasitarnaus kūrybinių dirbtuvių rengimui bei kito pobūdžio edukacijai per kūrybines veiklas, kurios supažindins su dvaro ir jo gyvavimo laikmečio ypatumais, įskaitant senąsias kūrybines technologijas.
Ypatingas dėmesys vaikams
Siekiama, kad projektu būtų aprėptas kuo įvairesnis dalyvių spektras. Ypatingas dėmesys bus skiriamas vaikams ir jaunimui.
Organizuojant dirbtuves bus orientuojamasi į gabius, tačiau mažesnių finansinių galimybių vaikus. Suplanuotose veiklose bus įtrauktas jaunimas ir iš globos namų, taip plečiant kultūrinį akiratį, skatinant bendrauti su bendraamžiais iš kitos aplinkos, mažinant socialinę atskirtį bei įtraukiant į vietos kultūros gyvenimą.
Mokymuose taip pat bus siekiama periferijoje esančių kultūros ir meno įstaigų darbuotojus supažindinti su kultūros vadyba, išmaniu valdymu, plėtros galimybėmis.
Bendradarbiavimas tęsis
Plačiajai visuomenei bus prieinama ne tik keliaujančio dvaro palapinės-kupolo ekspozicija, bet ir įvairios kūrybinės dirbtuvės, kurios bus rengiamos atsižvelgiant į konkretaus regiono specifiką, panaudojant vietos išteklius ir medžiagas.
Vėliau iš projekte dalyvaujančių partnerių suformuota darbo grupė bus atsakinga už tarpsektorinį bendradarbiavimą ir projektui pasibaigus.
Su jame dalyvavusiomis mokyklomis bei meno įstaigomis bus pasirašomos bendradarbiavimo sutartys penkeriems metams, apibrėžiant bendrų renginių intensyvumą, gaires.
Su vietos bendruomenėmis ketinama pasirašyti susitarimus dėl bendradarbiavimo rengiant miestelių šventes.
Lietuvos liaudies buities muziejaus vykdomas projektas „Keliaujantis Aristavėlės dvaras – KAD“ – tai vienas iš dešimties programos „Kultūros prieinamumo plėtojimas ir kultūrinio švietimo stiprinimas“ projektų, finansuojamų iš 2014–2021 m. Europos ekonominės erdvės finansinio mechanizmo kultūros programos lėšų pagal Lietuvos Respublikos susitarimo memorandumą su Islandija, Lichtenšteino Kunigaikštyste ir Norvegijos Karalyste.
Apie Aristavėlės dvarą
Kaip rašoma portale Lietuvosdvarai.lt, pirmą kartą Aristavėlės dvaras (Arvistos, Arvistavos, Orvistavos ) minimas kryžiuočių – Vartbergės kronikoje 1371 m. kaip bajoro Algimanto (Algemino) dvaras. Tai buvo regioninis – administracinis centras Upytės žemėje. XVI-XVII a. Aristavos dvarą valdė Šiukštų giminė, kuri vėliau jį pardavė Zabieloms. Dvaro rūmai statyti apie 1700 metus, o jų statytoju laikomas tuometinis dvaro valdytojas Mykolas Zabiela (miręs 1734 m.). XVIII a. pabaigoje dvarą paveldėjo Medekšų giminė, kuri sodybą pertvarkė ir pritaikė naujam gyvenimo būdui, bet išsaugojo barokinį dvaro siluetą. Medekšos valdė dvarą iki II-ojo pasaulinio karo. Paskutinis savininkas Stefanas Medeška (1882–1962) pasitraukė į Vakarus, mirė Londone.
Aristavėlės dvaro rūmai neišsiskyrė ypatinga prabanga, tačiau tai – tipiškos vidutinių bajorų rezidencijos pavyzdys. Vienaaukštis rūmų pastatas dengtas didžiuliu laiptuotu stogu, daugiau nei dukart aukštesniu už sienas. Name buvo dvylika erdvių patalpų, išdėstytų dviem eilėmis. Ištaigingiausias buvo valgomojo interjeras. Drobe apklijuotas sienas puošė polichrominė ampyro architektūros motyvų tapyba, dekore vyravo karinė tematika. Pasakojama, kad freskas sukūrė apylinkių dailininkas P. Smuglevičius, 1812 m. laukiant dvare Napoleono… Kuris čia taip ir neužsuko. Tačiau dvare viešėję aukšto rango Napoleono kariškiai, o per 1863-ųjų sukilimą dideliame kamine nuo persekiojančių rusų kareivių kartą slėpęsi net septyni sukilėliai.
Tarpukariu Aristavėlė buvo pavyzdinis ūkis, skleidęs pažangias idėjas ir diegęs naują ūkininkavimo praktiką.
Sunkmetis ir prisikėlimas
1940 m. Aristavėlės dvaras buvo konfiskuotas. Pokario metais dvaro rūmai patyrė didžiausias permainas, čia įsikūrė kolūkis, įrengti butai, buvo perstatytos krosnys, salės ir didieji kambariai suskirstyti pertvaromis. 1980 m. dvaro rūmus Lietuvos liaudies buities muziejui atidavė tuometis „Sniečkaus” kolūkis. Pastatas tuomet buvo nugyventas, viename rūmų gale netgi laikytos kiaulės. 1987 metais rūmai buvo išardyti, pervežti iš Kėdainių rajono į muziejų, sandėliuoti ir 2010 m. atstatyti Lietuvos liaudies buities muziejaus Rumšiškėse teritorijoje. 2014 – 2016 metais Aristavėlės dvaras restauruotas ir atvertas lankytojams.
Atstatyti dvaro rūmai
Aristavėlės dvaro rūmai – vienintelis toks išlikęs, vertingas baroko laikotarpio lietuvių medinės architektūros pavyzdys. Dvaras keliskart perstatytas, išorė ir vidus rekonstruoti. Per antrąją rekonstrukciją XIX a. pabaigoje buvo perplanuota pietrytinė rūmų dalis, pristatytas 6 kolonų portikas. Iš seniausio baroko laikotarpio išlikęs puošnus ekspresyvus laužytos konfigūracijos stogas su profiliuotais karniziniais apvadais. Klasicizmo laikotarpiu buvo pakeista planinė struktūra ir apšildymo sistema. Vidaus erdvėse esama klasicizmo laikotarpio tapybos pavyzdžių, čia išpieštos sienos ir lubos, persipinančiais Liudviko XV epochos stiliaus ornamentais ir liaudiškais motyvais.
Rūmų stogas dengtas drebulių skiedromis. Dvaro langai ir durys pagamintos iš masyvo pagal išlikusias detales ir pritaikytus ankstesnių projektų brėžinius. Senieji langai ir durys, kurie dar tinkami naudoti, atnaujinti. Gražūs laiptai veda į antrą aukštą, kuris pradėtas naudoti tik XIX a., – anksčiau tai buvo tuščios erdvės, tarnavusios kaip oro tarpas, temperatūros ir pastato stabilumui.
Šiuo metu rūmuose (Rumšiškių Lietuvos liaudies buities muziejuje) įrengta ekspozicija, įkurtas medinės architektūros paveldo konservavimo, tyrimų ir mokymų centras. Centre rengiami seminarai, praktiniai ir teoriniai kursai, teikiamos profesionalų konsultacijos. Plėtojant tyrimo centro veiklą, orientuojamasi į medinių pastatų priežiūros ir tvarkybos temas, aktualias paveldotvarkos specialistams, tradicinių amatų meistrams, pastatų savininkams ir valdytojams. Centro darbuotojai atlieka istorinius menotyrinius, architektūrinius, technologinius ir konstrukcinius medinių pastatų tyrimus.
