„Josvainių, Pernaravos ir Krakių apylinkės“
V. ir J. Almonaičių knygos pristatyme dalyvavo KPD vyr. specialistė dr. Jurgita Zabielienė ir Lietuvos valstybės istorijos archyvo direktorius Darius Žeruolis. Pabrėždami lėtojo keliavimo būdo svarbą, patys autoriai aprašomas vietas yra ištyrinėję ir savo kojomis – pažindami, atrasdami ir iš užmaršties brūzgynų traukdami užmirštus ar iki šiol nežinotus, kartais specialiai slėptus Lietuvos istorijos, kultūros, paveldo faktus, objektus ar reiškinius. Tai jau 34-ji autorių knyga, kurioje skaitytojams pristatomos mažai žinomos Lietuvos vietovės. Šįkart – buvusio LDK Josvainių valsčiaus pagrindinė (rytinė) dalis, taip pat buvusi Žemaičių vyskupo valda – Krakės, bei istorine bei kultūrine prasme artimos Pernaravos apylinkės. Tai dabartinio Kėdainių rajono vakarinė dalis.
Šiame krašte esančius miestelius ir bažnytkaimius nuo senų laikų siejo ir tebesieja keliai, kurie eina į Ariogalą, Raseinius, Kėdainius, Kauną, kurių tik pavadinimus spėjame perskaityti lėkdami link jūros. Žinyne, kuris skirtas kultūrinio pažintinio turizmo mėgėjams, taip pat visiems, besidomintiems Lietuvos istorija ir kultūros paveldo, aprašyta aprašytos 32 gyvenamosios vietovės, 3 miškų masyvai, pristatyti čia esantys istorijos ir kultūros paminklai: Pilsupių, Ambraziūnų, Vosbučių ir Plinkaigalio piliakalniai, Josvainių, Šaravų, Pernaravos, Pajieslio ir Krakių bažnyčios bei kapinės, M. Katkaus memorialinė sodyba-muziejus Ažytėnuose, paminklai 1831 ir 1863 m. sukilėliams Rezgiuose bei Lenčiuose, Josvainių ir Krakių žydų kapinės, kovas už laisvę menančios vietos Ruseiniuose, Guptilčiuose, Šilainių miške ir kitur.
Paveldosaugininkė J. Zabielienė akcentavo tokių žinynų svarbą apskritai Lietuvos paveldui: „Tokios knygos plečia paveldo sampratą. Oficialus paveldas dažnai siejamas su „didžiaisiais“ objektais, tačiau Almonaičiai į savo knygas įtraukia ir „mažuosius“ objektus: mažąją architektūrą, vietovardžius, kraštovaizdžio istoriją ir etninės kultūros ženklus. Taip formuojamas suvokimas, kad paveldas yra ne tik pilys ar bažnyčios, bet ir kaimo struktūra, keliai, mitai bei atminties vietos. Galiausiai tokie žinynai papildo oficialiąją paveldosaugą. Ten, kur valstybė nespėja, tyrimai nevyksta, žinynai tampa pirminiu žvalgymu, idėjų šaltiniu tyrėjams ir argumentu saugojimui.
Almonaičių „Keliautojų žinynai“ aktualizuoja paveldą, demokratizuoja jo pažinimą, skatina jo naudojimą, dokumentuoja nykimą ir ugdo vertės suvokimą. Tai nėra „saugos teisės aktas“, bet tai yra kultūrinės gyvybės palaikymo instrumentas. O gyvas paveldas turi šansą išlikti.
Knyga „Josvainių, Pernaravos ir Krakių apylinkės“ yra daugiau nei kelionių vadovas. Tai regiono enciklopedija, atliekanti paveldo fiksavimo, išsaugojimo ir sklaidos funkcijas.
Vietos gyventojams tai yra patikimas šaltinis giliau pažinti savo šaknis ir gyvenamosios aplinkos istoriją. Regiono svečiams – tai profesionalus instrumentas, paverčiantis paviršutinišką išvyką į edukuojančią, prasmingą ir atradimų kupiną kelionę. Tai investicija į kokybišką žinojimą ir gilesnį savo krašto supratimą.
Šis darbas yra reikšmingas indėlis į regionų tyrimus. Tai leidinys, jungiantis akademinį tikslumą ir viešąjį pažinimą. Autorių leidžiami keliautojų žinynai sukuria labai apčiuopiamą paveldosauginę vertę. Paveldo „ištraukimas“ iš nematomumo pasireiškia tuo, kad daugybė objektų, aprašomų žinynuose, nėra pažymėti dabartiniuose turizmo maršrutuose, neturi informacinių stendų, kartais net nėra saugomi valstybės. Knygos identifikuoja mažai žinomus dvarus, kaimus, piliakalnius, sakralinį paveldą, įveda juos į kultūrinę apyvartą ir paverčia visuomenės atminties dalimi. Kitaip tariant, jos suteikia paveldui vardą ir istoriją, o tai yra pirmas žingsnis jo saugojimo link.
Tokie leidiniai skatina vietos bendruomenių savivertę. Kai vieta patenka į žinyną, ji tampa „verta dėmesio“, atsiranda pasididžiavimas ja, kyla iniciatyvos tvarkyti ar įveiklinti objektus. Tai dažnai lemia koplytstulpių atstatymą, kapinių priežiūrą, dvarų liekanų išsaugojimą, vietos istorijos fiksavimą. Taigi, knygos veikia kaip kultūrinis katalizatorius“.
Knygos pristatyme kalbėjęs D. Žeruolis prisipažino, kad savo bibliotekoje turi daug Almonaičių kelionių žinynų, tačiau dabar, išgirdęs, jog autoriai išleidę net 34 knygas, nusistebėjo jų gausa. „Tai jau reiškinys Lietuvos kultūroje“, – sakė jis.
„Gabalėliai Lietuvos: Lotynų Amerika“
Augustino Žemaičio ir Aistės Žemaitienės vadovas po lietuviškąją Lotynų Ameriką „Gabalėliai Lietuvos: Lotynų Amerika“ užfiksavo Lietuvai ir lietuviams svarbius, dažnai jau nykstančius, apleidžiamus, lietuvių gyvenimą šiame žemyne primenančius objektus.
Knygos pristatyme dalyvavęs KPD direktorius Vidmantas Bezaras, taip pat šį žemyną, ypač Braziliją, iš kur kilę jos tėvai, gerai pažįstanti dabartinė Lietuvos konsulato Valensijoje (Ispanija) vadovė Laura Tupe pažymėjo šio leidinio svarbą Lietuvos paveldo pažinimui, atminties puoselėjimui.
Šiame žemyne jau daugiau nei šimtmetis gyvuoja lietuvių rajonai, lietuvių įkurti kaimai ir miestai. Stovi didžiulės lietuvių bažnyčios, paminklai Lietuvai ir lietuviams – ir tokiems, kurių pačioje Lietuvoje beveik nežinome. Ši knyga – tai rezultatas dešimt metų trukusių ekspedicijų, kurių metu jų autoriai pasiekė nuo Lietuvos itin nutolusias vietas: Brazilijoje stovintį Lituanikos kaimą, penkias Buenos Airių Lietuvos gatves, atokiausius San Paulo rajonus (11 tūkst. km nuo Vilniaus) ir net Patagonijos lietuvių muziejų (14 tūkst. km nuo mūsų sostinės).
Šis vadovas po lietuviškąją Lotynų Ameriką su daugiau nei 400 unikalių fotografijų, 12 žemėlapių parodo šimtametį lietuvių bendruomenės paveldą Lotynų Amerikoje. Bendruomenės, kuri visada tikėjo Lietuvos Nepriklausomybe, visokeriopai ją rėmė, o savo vaikus auklėjo su viltimis, kad kada nors jie galės grįžti į laisvą Lietuvą. Visi šie lietuviškumo ženklai, susikurtas lietuviškas pasaulis parodo, kokia svarbi yra tautiška savastis, sava kultūra, jos puoselėjimas siekiant išlikti, susivokti, kas esi, turėti pamatą po kojomis svetimame krašte.
Paveldo specialistų nuomone, šie autoriai daro neįkainojamus darbus, panašiai, ką kitose šalyse daro specialiai valstybės įkurtos organizacijos. Pastaruoju metu vis dažniau Seimo, Vyriausybės lygmenyje išgirstame kalbant apie tai, kaip svarbu saugoti lietuvių sukurtą materialųjį paveldą užsienyje, jį inventorizuoti, pažymėti, aprašyti – rengiami susirinkimai, kuriamos darbo grupės ir komisijos, svarstomi planai, kaip ir kokiai institucijai koordinuoti šią temą. Žemaičių šeima jau daugiau kaip dešimt metų sistemingai ir kruopščiai lanko, inventorizuoja vietas ir objektus, kurie turi ryšį su Lietuva ir, deja, nemaža dalis tų vietų laikui bėgant nyksta arba naikinama, net nepagalvojus apie kultūrinę vertę.
Kaip akcentavo V. Bezaras, Žemaičių darbas svarbus ir dėl nenumaldomos atmintį naikinančio laiko tėkmės, kai svečiose šalyse iš gyvenimo traukiasi pokario imigrantų karta – paskutinė, kuri dar turėjo tiesioginį ryšį su Lietuva prieš paliekant ją arba, Lotynų Amerikos atveju, ta karta, kuri dar kalba lietuviškai ir augo giliose lietuvybės puoselėjimo tradicijose. Globaliame pasaulyje labai svarbu ne tik žinoti, bet ir kitiems parodyti, kad esame labai mobili, kūrybinga ir komunikuojanti tauta. Tad šios Aistės ir Augustino knygos skirtos ir tiems, kurie nori pažinti kitokį lietuvišką pasaulį, planuoja savo keliones per abi Amerikos dalis ne remdamiesi tik vietiniais kelionių gidais, bet ir šiais žinių šaltiniais, parodančiais, kiek daug Lietuvos yra Amerikoje. Taip pat svarbu, kad ten gyvenantieji pajaustų, jog Lietuvos žmonėms taip pat svarbu, kas vyksta lietuviškoje Brazilijoje ar Argentinoje.
„Kultūros paveldo departamentui buvo garbė, kad nors ir nedideliu indėliu galėjome prisidėti prie šių darbų pagarsinimo ir knygos išleidimo“, – sakė KPD direktorius.
„Kernavės piliakalniai“
Knygų mugėje klausytojų dėmesio sulaukė ir pirmoji mokslinė studija, apibendrinanti Kernavės piliakalnių – UNESCO pasaulio paveldo vietos – tyrimų rezultatus. Autorių kolektyvo išleistą monografiją pristatė archeologas, prof. dr. Albinas Kuncevičius ir Valstybinio Kernavės kultūrinio rezervato direktorius dr. Ramojus Kraujelis.
Kernavėje penkių piliakalnių grupė Neries slėnio pakraštyje formuoja įspūdingą amfiteatrą, supamą įvairių priešistorinių laikotarpių gyvenviečių, kapinynų, šventviečių. 2004 metais Valstybinis Kernavės kultūrinis rezervatas buvo įrašytas į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą, tuo pripažįstant jo išskirtinę visuotinę vertę Lietuvai ir Pasauliui.
Šis darbas yra pirmoji plati mokslinė studija, apibendrinanti ilgamečių Kernavės piliakalnių tyrimų rezultatus. Monografijoje detaliai pristatomi tiek XX a. piliakalniuose vykdyti archeologiniai kasinėjimai, tiek pastaraisiais metais taikyti plataus spektro tarpdisciplininiai tyrimai: magnetometrija, georadaras, elektrinė tomografija. Plačiai taikyta ir mažai destruktyvi tyrimų metodika gręžiniais, sukurti skaitmeniniai piliakalnių reljefo ir stratigrafiniai modeliai. Darbe naudojamas itin didelis naujai gautų radiokarbono bei dendrochronologinių datų skaičius. Archeologinių kasinėjimų metu buvo surinkta ir archeobotaninė bei zooarcheologinė medžiaga, kuri pasitelkta interpretuojant to meto ūkio raidą.
Gauti tyrimų rezultatai labai praplėtė ir gerokai pakoregavo Kernavės piliakalnių bei visos Kernavės archeologinės vietovės raidos pažinimą.
Kernavės piliakalniai – viena iš lankomiausių vietų Lietuvoje. Tad knyga įdomi ne tik mokslininkams, bet ir visiems besidomintiems Lietuvos priešistore ir ankstyvaisiais Lietuvos valstybės šimtmečiais.
Nuotrauka viršuje: (iš kairės) Augustinas Žemaitis, Lietuvos konsulato Valensijoje (Ispanija) vadovė Laura Tupe, Aistė Žemaitienė, KPD direktorius Vidmantas Bezaras.
Nuotrauka apačioje: (iš kairės) Lietuvos valstybės istorijos archyvo direktorius Darius Žeruolis, Junona Almonaitienė, Vytenis Almonaitis, KPD vyr. specialistė dr. Jurgita Zabielienė. KPD (Jūratės Mičiulienės) nuotrauka
About the Author
